Mediacijos paslaugos

               
ŠEIMOS GINČŲ MEDIACIJA


           Šeimos ginčų sprendime akcentuojamas ginčo šalių siekis išlaikyti kiek įmanoma geresnius santykius ateityje. Šiam tikslui pasiekti šalys turi būti skatinamos mediacijos proceso metu ieškoti abiems ginčo šalims priimtino ginčo sprendimo. Ypatingai svarbu išlaikyti kaip įmanoma geresnius santykius ateityje yra ginčo šalims, turinčioms bendrų vaikų. Šeimos ginčų mediacijai būdingas susikoncentravimas ne į savo ar kitos šalies poreikius bei interesus, o išimtinai – į vaikų. Savaime suprantama, šiuo atveju tai liečia būtent tas mediacijos taikymo sritis, kuriose figūruoja vaikų teisės ir teisėti interesai. Būtent šiose srityse šeimos ginčų mediacija yra taikoma dažniausiai. Čia būtų galima paminėti santuokos nutraukimo ginčus, ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, ginčus dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nesutarimus dėl vaikų globos, senelių noras bendrauti su anūkais, įvaikių noras užmegzti ryšius su biologiniais tėvais ir pan. Tai ypatingai jautrūs klausimai, parodantys, kad vaikai yra ne tik pačios šeimos nesutarimų priežastis, bet ir ne savo valia atsiranda šeimos ginčo epicentre. Vėlgi, šeimos mediacijos tikslas – kad besiginčijančios šalys pirmiausia atsižvelgtų į vaikų interesus.

             Šeimos ginčų mediacija gali būti teisminė ir neteisminė. Kiekviena iš šių mediacijos formų turi  savų privalumų ir trūkumų, stipriąsias ir silpnąsias puses. Pagrindiniu mediacijos skirstymo į teisminę ir neteisminę kriterijumi yra tai, ar ginčo šalys yra iniciavusios teismo procesą. Jei šalys, prieš nuspręsdamos rinktis mediaciją, kreipėsi į teismą, o iš ten buvo nukreiptos pasinaudoti mediacijos pagalba, laikytina, kad mediacija yra teisminė. Esminis teisminės mediacijos bruožas – ji vykdoma civilinei bylai jau esant teisme. Taigi, esmine aplinkybe įvardijamas momentas, kada inicijuojama mediacija: neteisminė mediacija vyksta dar ginčo šalims nepateikus dokumentų teismui, o teisminės mediacijos atveju  byla jau būna perduota nagrinėti teismui, o teisėjas parengiamajame posėdyje  gali pasiūlyti šalims ginčą išspręsti taikiai ir, joms sutikus, bylą perduoti nagrinėti teismo mediatoriui. Teisminę mediaciją neretai vykdo teismo paskirtas mediatorius. Teisminė mediacija glaudžiai siejama su teismo procesu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą perdavus medijuoti, teismo procesas yra sustabdomas. Bet kuri ginčo šalis iš mediacijos proceso gali pasitraukti, nenurodydama pasitraukimo priežasties. Tuomet bylos nagrinėjimas toliau tęsiamas teisme. Visa informacija, atskleista mediacijos metu, negali būti panaudota kaip įrodymas teisme, nei mediatorius, nei ginčo šalys jos atskleisti negali (išskyrus atskirus Teisminės meditacijos taisyklėse numatytus atvejus). 
            Jeigu šalims teisminės mediacijos metu pavyksta susitarti dėl abipusiai priimtino ginčo sprendimo būdo, tai įforminama taikos sutartimi. Taikos sutartis pateikiama tvirtinti bylą nagrinėjančiam teisėjui. Teismo patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir gali būti vykdoma priverstinai, t.y. jos pagrindu galima prašyti teismo išduoti vykdomąjį raštą, su kuriuo galima būtų kreiptis į antstolį.


KUO SKIRIASI MEDIACIJA NUO TEISMO PROCESO

 

  • Teismo procesas yra sukoncentruotas į praeities faktų nagrinėjimą ir nustatymą, kas teisus, kas kaltas. Mediacijos atveju šalys labiau orientuojasi į dabartį ir į ateitį. Svarbiausias klausimas yra kaip išspręsti ginčą, o ne nustatyti kaltuosius.
  • Teismai, priimdami sprendimus, vadovaujasi teisės aktais, teismų praktika, todėl teismo sprendimą teoriškai galima prognozuoti. Be to, teismas neieško tokių sprendimų, kurie atitiktų abiejų šalių interesus. Priėmus teismo sprendimą, paprastai gaunama laimėjusio – pralaimėjusio situacija. Beje, net laimėjusi bylą šalis nebūtinai bus patenkinta priimtu sprendimu. Mediacija šioje vietoje yra pranašesnė tuo, kad yra platesnės ribos ieškant kūrybingų sprendimų. Šalys gali susitarti ir pasirinkti tokį sprendimą, kuris iš tiesų atitinka tikruosius jų interesus. Beje, teismo procese irgi yra taikomos procesinės priemonės, artimos mediacijos procedūrai ir tikslui: viena iš teismo funkcijų – teismas privalo imtis priemonių ginčo šalims sutaikyti.
  • Teisme yra griežtai laikomasi teisės (materialiosios ir procesinės) aktų, todėl neišvengiamai yra vykdoma šalių ginčo kontrolė, o mediacijos procese vyksta savireguliacija ir šalys pačios nusprendžia, kokiu keliu ir kokiais būdais ieškos ginčo sprendimo. 
  • Teismo sprendimas paprastai būna siauro spektro, nes žvelgiama į situaciją yra iš nekaltosios šalies perspektyvos (teismas, kaip žinia, privalo ginti silpnąją šalį ir jos interesus), todėl yra sprendžiama tos šalies problema ir net nebūtinai iki galo. Mediacijoje stengiamasi problemą spręsti kur kas plačiau ir apimti daugiau požiūrio taškų.
  • Teisėjas privalo vadovautis teisės normomis, kai tuo tarpu mediatorius nukreipia šalis į patį ginčo objektą ir sprendimo paieškas. 
  • Teismo procesas paremtas rungimosi, įtikinėjimo metodais, o mediacijoje skatinimas šalių tarpusavio išklausymas.